Ištikimieji forumjuko skaitytojai jau tikriausiai suprato, kad šįvakar papasakosiu Jums apie tai, kokiomis spalvomis ir kaip šypsosi laimė, arba angliško gyvenimo ypatumai vol. 3.

Taigi, mūsų su broliu gyvenimas ėjosi į priekį, netgi, sakyčiau visai po truputį bet užtikrintai mes pagaliau darbavomes ir dėjom svarą prie svaro, kad mėnesio pabaigoje juos galėtume sudėti į krūva ir sumokėti už butą. O likutį, jei jo būtų, sudėti į OysterCardus (nors pastarosiomis dienomis įpratau iš darbo grįžinėti zuikiu), išleisti Fish&Chipsams arba pasikišti po pagalve. Brolis, kaip skelbia jo forumjukas, ir neprisimenu ar pasakojau, tad būkit kantrūs, nes papasakosiu dar kartą, susirado kažkokį sudžiūvusį darbą web developeriu pas neaiškius babajus iš al kaedos, ir fone dairydavosi į kitokius skelbimus, o aš toliau vakarias sukau baranką, ir po truputį virtau jau penkmetį Londone gyvenančiu lenku, pykstančiu ant suvalkiečių (ar kaip juos čia pavadinti), nepaliekančių arbatos (come on, 70 gbp cash užsakymas, 50 pyškių arbatos!!?? cotojek*rwamat…). Nors tokia mintis iškart grąžindavo į mano vėžes ir toliau su šypsena važinėjau po vakarinį pietvakarių Londoną, ignoruodamas tipsu buvima.
Ir štai, ties išvažiavimu iš Wandsworth žiedo, begrįžinėdamas į ofisą važiuoju sau laisva juosta, kuomet juosta kairiau manęs yra pilna mašinų ir matau iš balažino kur mano juostoje atsiradųsį raudona minikuperi, tuomet asfaltą iš arti ir tą tokį unikalų skausmą ar jausmą galvoje/burnoje. Tiesa, labai savotiška minčių seka… Jei pirmą kartą galvojau kažką panašaus į “na štai TAI ir vyksta, kaip reikės tai paaiškinti tėvams”, tai dabar mintyse atsitrenkus į asfaltą buvo “Oho… VĖL… ir kaip tai reikės paaiškinti saulei….”. Taip ir pagalvojau.
Taigi, staigiai atsikeliu nuo asfalto (beje, reikėjo kažkiek pastangų), aplink pristojusių mašinų, o štai raudono mini kuperio nematyt! scuko! Pažiūriu kur mano gaidiškasis motoinventorius, o jis, šelmis, ragais remiasi į asfaltą… Binariukas drebančiom rankom (skirtas draudimui, kaip patarė neatvažiavusi policija):

Na, Anglija nebūtų stukačių šalis (nesakau kad tai yra blogai, tiesiog, drūtam lietuviui tai bus kiek neįprasta ir nenaudinga…), tačiau kaip mat prisistatė dviratininkė, mojuodama popieriaus lapuku su raudono mini kupero valst. numeriais Kol visiems paaiškinu, kad greitosios nereikia, man viskas OK, prisimenu, jog reikia paskambinti į policiją. Jie net iki eismo įvykio vietos neprisistato… Nors pabėgelio numerius paeme. Ir dar perskambino po kelių minučių su instrukcija užpildyti formalų pareiškimą artimiausioje nuovadoje. Iš anksto žinodamas, kad reikės, surenku liudytojų ir galimų liudytojų kontaktus ir skambinu menedžeriui. Menedžeris jau žino, atvažiuoja. Matomai kolegą pro šalį jau pravažiavo… Sustoja dar vietas tamsiaodis, nufotkina, nustuma motogaidį į šalikėlę. Ačiū. Na o toliau atlekia busiukas, į kurį įmetamas motogaidys ir važiuojame į ofisą. Ten, beje, susigaudau kad nebeturiu lapuko su pabėgelio valst. numeriais bei liudytojų kontaktais. Panikuoju. Skauda. Visgi iškviečia greitąją. Ieškom visi lapuko, lapuko nėra.
Atvažiuoja labai sociali greitoji su dviem bendrauti nusiteikusiomis moteriškėmis. Apčiupinėja. Sako varysim į ligoninę. Nū… Ok… varom. Greitosios duris praveria menedžeris:-Radom lapuką! -KUR?! -Ten, žiede. Buvo užstrigęs prie vandens nubėgimo…
Greitoji. Važiuoja pagal navigaciją, kol važiuojam juokiames ir bendraujam. Smagu kažkaip. Pamenu, aną kartą irgi buvo panašiai, visa greitosios palata juokėsi. Žodžiu, palygint nelabai galiu ką, nes žmonės aplink, kad ir visi užsieniečiai, tačiau visi draugiški, visi su šypsenomis. Galbūt lengviau šypsotis, kai nereikia kiaurą parą galvoti kuo rytoj reikės maitinti vaikus… Kaip ten bebūtų, tradiciškai darausi rentgeną. Iš visų pusių. Kiek iš kantrybės veda laukimas. Bet čia pat pasirodo policija, pakalbam, paaiškinu. Užpildo raportą, nors ir sakau kad esu biški lėtas nuo nuskausminamųjų ar šoko, ar adrenalino. Ar viso to mišinio. Pastovėjus ima svaigti galva. Policija išeina, persius raportą paštu kur priklauso, tu tik lauk. Jo. Tą ir darau. 4 valandos laukimo, kurias kartais praskaidrina koks praktikantas, liepiantis pakilnoti rankas. mhm. pakilnoti. O man petį skauda taip, kad jabitute. Reziumuojant pasakysiu, kad diagnozavo dešinio peties rotator cuff tear – žodžiu plyšęs raumuo petyje. Nežinau kaip, gal apsaugojo čia nuo rimtesnių sužalojimų…? Duoda tvarstį rankai, nuskausminamųjų, siuntimą fizioterapijai ir paleidžia namo. O namo varau su taksu, nes davė pinigų darbas.
Taigi, po naktinės kančios, imu aiškintis kas ten kaip su ta fizioterapija. O čia visas kalnas biurokratų reikia pereit…. Pirmiausia, reikia reikia turėti siuntimą iš GP (general practitioner arba tautiškai – šeimos daktaras), nes kitaip negauni finansavimo , o tam rekia turėti GP. Kad turėti GP, reikia užsirašyti į artimiausią kliniką, kuri paskirs susitikimą su GP. Tas trunka savaitę. Vadinasi savaitę laukt vien tam kad pradėti fizioterapiją, kuri man reikalinga šiandien… Baisuma. Dar šiandien, 4 dienos po avarijos vis bandau paskubinti reikalus, ir labai tikiuosi kad su GP susitiksiu dar rytoj… Nes patys veda iš proto kartais, nors nuskausminamųjų negeriu….
Dar šiandien buvau darbe, aiškinausi viską. Beje, tokioje pozicijoje turiu ir turėčiau daryti claim’a, kad pabėgusiojo draudimas viską atlygintų… Bet, tam reikia kad policija įmestų kažkokio aiškumo, bent jau koks veidrodėliais nesinaudojantis, pavojingus manevrus kelyje atliekantis imbecilas vairavo tą mineką. Jau minėjau kad ten jis bandė rikiuotis, kai iki manęs liko gal metras? P*deras bl*d.
Taigi savaitgalis buvo praleistas voliojantis namuose nuo vieno šono ant kito, o kai internetas pasibaigė… skaitėm su broliu knygas, žiūrėjom jau matytus filmus, miegojom, valgėm tai ką brolis padarė, vėl skaitėm ir miegojom. Atrodė maždaug taip:

PS A, išblaškė čia mane visi, nebėra nuoseklumo. Kitą kartą užsidarysiu lauko sandėliuke ir iš ten postinsiu, kad išlaikyčiau mintį.
PPS prisminiau, kodėl taip pavadinau postą: a. nes galėjau nukentėti kur kas labiau. b. nes rado lapuką. c. nes … jaučiuosi lyg laimė man būtų nusišypsojusi

Kartais jaučiuosi, lyg manyje gyventu du žmonės. Abu visiškai vienodi, tiek išvaizda, tiek charakterio bruožais, vienodais pomėgiais, vienodu skoniu ir įgūdžiais. Skirtumas tas, jog vienas gyvena “civilizuotą” dieninį gyvenimą, keliasi daugmaž kaip visi, eina miegot daugmaž kaip visi. Žodžiu, kasdien gatvėje matomos pilkos masės dalis. O štai kitas dažniausiai tūno giliai pasislėpęs. Išlenda pats retai, jį pažadina tam tikri, man pačiam neaiškūs įvykiai ar išgyvenamos emocijos. Taigi šiam “aš” prie širdies visa tai, kas neprieinama tai pilkai masei. Nesupraskit neteisingai, tai nėra kažkas panašaus į “kovos klubo” lyrinį herojų/us, aš vis dar tas pats žmogus, tik staiga man pradeda itin patikti tai, ko nematau kasdien – naktis. Ne aktyvi naktinio gyvenimo pusė, o ramus visko stebėjimas iš šalies, netrikdant ramybės.

Kaip įvyko ir šianakt. Iš veiksnių, galėjusių paskatinti tokį pasikeitimą, galėčiau išskirti nuovargį ir labai savitą panikos priepuolį, kuomet jauti kad tai ką tvirtai laikei rankose ima po biški tyžti ir slysti pro pirštus, o tu nieko negali padaryti, tik žiūri į tai baimės kupinom akim. Turbūt ir pykčio čia yra. O kur gi jį išlieti … Trūksta oro. Keletas minučių po pirmos, išeidamas tyliai uždarau duris.

Keistas kvapas ore, sakytum lyg ruduo dirbtinis būtų – kaip dirbtiniai pomidorai parduotuvėje. Ir garsas keistas, neįprastas. Nuolatinis triukšmas iš labai toli, girdisi retkarčiais pravažiuojantys naktiniai traukiniai. Šalta ir vejuota. Eidamas spardau storu sluoksniu ant šaligatvio prikritusius lapus. Gaila nežinau koks medis. Nors dabar galvoju kad atskirčiau, bet tuo momentu net nesugalvoju iš arčiau apžiūrėti lapų. Nežinau ir tiek, nežinomo medžio lapai. Pasuku vaikų žaidimų aikštelės link. Seniai sedėjau ant sūpynių. Aplink – nė gyvos dvasios. Tik vėjas ir žibančios elektros lemputės. Smagu suptis. Prisimenu, kad kieme turime savo sūpynes. Bet ten ne tokios, atmosfera ne ta. Ramybę sudrumščia pravažiuojantis traukinius aptarnaujantis autobusiukas. Kas miega, kas dirba, juk, kai pagalvoji, dar nėra taip vėlu. Kiek pasisupęs, pamatau kur kas patogesnes sūpynes – didelį bliūdą su skyle dugne vandeniui išbėgt. Atsigulu ant nugaros ir linguodamas kojomis dairausi į dangų. Dangus kaip ir tas pats, bet iš “pažįstamų” žvaigždynų matau tik kasiopėją. Gal net lietuviškai ne taip vadinasi? Koks skirtumas. Užtat nerandu nei didžiųjų, nei mažųjų grįžulo ratų. Galva užkimšta pro ausį lakstančiomis mintimis, iš kurių galiu laisvai išskirti vieną. Staiga dangų perskiria ryškų pėdsaką paliekantis meteoritas. Noras … Sako, kai krenta žvaigždė, reikia spėti sugalvoti norą, ir jis būtinai išsipildys. Įtikinu save, kad galvoje besisukanti mintis ir buvo mano noras, ir kad aš jį spėjau “sugalvoti”. Dangų perskrodžia antras meteoritas. Vėl įtikinu save, kad norą spėjau sugalvoti – išlaikyti tą pačią mintį. Keista. Iki geminidų dar toli, iki perseidų dar toliau, tai kokia proga du meteoritai per mažiau nei vieną minutę? Lyg bučiau laimėjęs miniatiūrinį aukso puodą. O žmonės dažnai nepastebi, ar neatkreipia dėmesio į meteoritus. O man patinka, visuomet pastebiu.

Krentančių žvaigždžių nebesimato, o lėktuvai į Heathrow neitin masina, tad patraukiu toliau. Gaila, kad išeidamas nepaėmiau nei piniginės nei oystercardo. Norėčiau pavažinėti naktiniu autobusu. Sedėčiau antrame aukšte, pačiame priekyje ir iš aukštai žiūrėčiau į naktinį miestą. Pažadu sau, kad kitą kartą pasireiškus antrajam mano aš, būtinai pasiimsiu piniginę.

Prie veterinarinės gydyklos nustembu viduryje gatvės išvydęs bėgančią lapę. Nieko sau, viduryje miesto. Susimastau kur, kaip ir kokiomis aplinkybėmis ji gyvena, kaip turėjo prisitaikyti prie į jos teritoriją įsiveržusių žmonių. Čia turbūt “Pasaulio be mūsų” įtaka…

Taip beslampinėdamas po apylinkę, klausausi kaip gyvena žmonės. Kas barasi, kas žiūri televizorių, kas žaidžia. Apžiūriu kur koks motoinventorius stovi (ne ta pikta lietuviška prasme, o kaip kokioje parodoje). Galva tuštėja. Atsidūręs prie namų, be triukšmo užeinu į vidų, kur mane pasitinka gilus brolio kvepavimas. Įsliūkinu pas save į kambarį. Šilta.

Nusprendžiu kasdieninio aš labui eiti miegoti. Ką gali žinoti, gal rytoj ryte kas nors paskambins ir pasiūlys dieninį darbą, o aš būsiu visas piktas ir neišsimiegojęs, ir netyčia pasiųsiu ką nors kur nors toliau. Nors, juk koks skirtumas ką žmonės pamanys. Bet meigot vistiek einu.

Prieš papostindamas, dar susimastau kokiu tikslu visa tai surašiau taip atskleisdamas pažeidžiamas savo vietas, tačiau juk tai ir yra mano forumiukas su visais jo pliusais ir minusais, pakylėjimais ir nusileidimais, su skaitytojų kritika ir pagyrimais, bet tai yra mano forumiukas. ką noriu, tą ir rašau. o jūs jau rinkates, skaityti ar ne, komentuoti ar ne.

02:53 GMT

o aš patogiai pasistatęs savo garsųjį pernešamą kompiuterį vis dar čia, ir ne tai kad nemiegu, bet visiškai nenoriu miegoti. O juk Lietuvoje jau beveik 5 ryto…

Ir iš kažkur atsirado keistas įprotis dėlioti skyrybos ženklus po tarpo.

Šiandien buvo mano pirma diena, kai kažką veikiau už pinigus čia. Turbūt dar anksti sakyti kad pilnavertiškai dirbu, dievaži taip tikrai nėra ( ), bet vis šis tas. Vakarinis darbas šiandien, vakarinis darbas rytoj. Gaila, kad jie tarpusavyje kiek kertasi, bet, manau tai tik į gerą. Galėsiu arba išsirinkti tą, kuris labiau patiks, arba pasilikti tame, iš kurio neatleis, arba susidėlioti visą savaitę vakarinio darbo, jei jau dieninio niekas nesiūlo. Nesiūlo, nes gal pasyviau ieškau, nors musiet taip tik guodžiu save…

Taigi, dar visos dvidešimt minučių iki sutarto laiko, o aš jau čia. Nei tai virtuvė, nei priemenė, nei garažas. Aplink slankioja lenkai apsirėdę pigiomis kinietiškomis aprangomis. Atrodo kaip kokie popieriniai drakonai. Yra ir portugalų. Matosi virtuvė. Kvepia. Laukiu.

Pagaliau pasirodo menedžeris, pasisvekinam. Lipu į antrą aukštą baigt pildyt popierių. Kadangi visą kitą turiu savo, išduoda ir man pigią “neperlyjamą” striukę. Atiduosiu iš būsimos algos. Po trumpo bet ganėtinai painaus bryfingo, pajudame motoinventoriaus link. Stoving šalia, motoinventoriumi tai pavadinti galima tik esant visiškai girtam. Arba būti pasiturinčia, nieko neišmanančia, į ketvirtą dešimtį neseniai įkopusia angle, kurios vyras uždirba šešiaženklę sumą, importuodamas mononatrio glutomatą į pabaltijo šalis. Bėgiai kaip ir yra, bet kaip vėliau į jie junginėjasi kaip nežinau kur, ty aukštesnis bėgis jungiasi spaudžiant svirtį žemyn … Gerai kad bent jau toj pusėj bėgių kojelė. Sankabos nėra, automatas kokis tais lenktyninis? Kikas. Kikas yra! po ančiuko apetitinio 550 ccm varikluko, šitas 125 ccm pūkelis yra gėlytės. Koją netyčia nuleidi, o jis jau uživedė. Prasuku ratelį. Nivalit. Kas karts nuo karto vyksta su bėgiais, galite atspėti. Nuvažiuojame su paskirtu partneriu pažiūrėti kaip ten kas su pristatymu. Viskas normaliai, paprasta. Elementaru. Prie važiavimo kaire puse labai greit priprantu. Na, tik ne tuščiame kelyje…

Grįžtame. Menedžeris duoda lapuką, sako į šitą nuvažiuok vienas. Gerai… Pasitikslinu kas kur kaip yra. Viskas kaip ir paprasta. Per pusvalandį turėčiau susisukt. Išgyvenimai prasideda, kai suvokiu kad jau tikrai per toli nuvažiavau. Paskambinu broliui. Išlieju pyktį, nes nežinau kur randuosi. Nesimato gatvės pavadinimo. Dedu ragelį, jokios pagalbos plec. Štai, eina kažkokia prašalaitė. Bijo. Bijo ir kita. Ir kitas. Musiet bent jau šalmą reiktų nusiimt. A, padeda. Moterelė paaiškina kad padauginau. Moja ranka kur reikia važiuoti. Važiuoju. Atsirandu balažino kur. Kas baisiausia, per užsisukimus pametu šalis. Vėl skambinu broliui. Šį kartą jau žinau gatvę, kur randuosi – parašyta ant namo. Brolis nesupranta. Rėkiu kur man reikia. Kažkaip dašunta. Vėl važiuoju, stresiukas. Kaip skrendu net nepastebiu. Aišku, vėl nuvažiuoju ne ten. Arba per anksti nusuku, arba ne ten, arba ne ten, arba ne ten. Taip kokius 5 kartus. Finalas – pagaliau prisiskambinu iki menedžerio. Grįžk. Nebereikia. Grįžk, jo, kad aš žinočiau kur randuosi. Vėl brolis, vėl pora kartų pasiklystu, bet šiaip ne taip parvažiuoju. Šypsosi. Atsiprašo, sako suvokiau kad gi tu žemėlapio neturi, nereikėjo tavęs dar paleist, neimk į širdį. OK, neimu. Bet imu. Sutariam kad ateisiu su žemėlapiuku, nes sekiojimas daug naudos neduoda, kadangi trafike jaučiuosi kaip namie (soriukas kažkam už nulenktą veidrodėlį, kadangi lietuviškai neskaitot turbūt (nors ką gali žinot), parašau angliškai – sorry, not my fault!). Taip ir baigiasi treiningas. Dar gaunu pavalgyt, ir važiuoju visas išvargęs namo.

Jau po dešimt. Būnu nuspėjamas, ir paskambinu savo saulei. Saulė laukia. Su gimimo diena, saule!

Grįžtu. Pavargau. Pakalbam su broliu apie bendras perspektyvas. Nuotaika kažkodėl pasitaiso. Gal todėl kad broliui kažkas šviečiasi, nors ir nestebūklai bet vis šis tas? O ir man ryt kitoj vietoj treningas. Bandysim per abi, kaip sakiau.

Dar štai, nuoširdų laišką parašiau į vieną vietą. Irgi su dviratėmis. Tik normaliomis. Kur bėgiai normalūs. Įdomu ar atrašys.

03:18 GMT

einu miegoti.

labanakt.

Sveiki mieli skaitytojai,

Kaip dauguma žinote, emigracija įvyko. Plystancia sirdimi ir ikyria mintimi, jog visa tai yra kazkokia beprotyste, grazu lapkricio 2 ryta Lietuvoje palieku savo saule, ir kartu su broliu pesciomis nusliukiname i Ryanair lektuva (na taip, Karmelava). Is kalbos pastebiu kad palydoves ne lietuves. Taigi pirmi mano isgirsti tikri angliski zodziai yra kazkas panasaus i “sveiki atvyke, kokios musu nuostabios oro linijos”.
Akis pramerkiu kazkur ties siaures jura. Ar tai ikyrejo sedynes, ar brolis, ar jau issimiegojau. Nors ne, norejau pamatyti thames upes tuos apsauginius pasikeliancius blokus, bet skrendam i Lutona ir ju nesimato
Jau minejau kad brolis serga? Aplinkoje nesiorientuoja, tuo bandydamas mano kantrybe, ir dar atsisako panesti musu vienintele tase Atlikdamas gido vaidmeni viska sudiktuoju beveik gerai (na ok, pakeliui i musu is anksto uzrezervuota viesbuti isedame i kiek ne ta traukini ir pravaziuojame norima stotele, nes pasirodo traukinukai cia stoja ne kiekvienoje kelyje esancioje stoteleje. bet tas greitai istaisoma). viesbutukas padorus, kaip uz ta suma. 35 gbp twinui. su pusryciais (beje, visai padoriais).
atrodo is isores mazdaug taip:

musu kambarys kaip tik antrame aukste (angliskai pirmame) kaireje
is vidaus … na. visu pirma yra toks specifinis angliskas victorian style namu kvapas. ar tai dregme, ar grybelis ar balazino kas. visu antra viduje kiek salta, sildymo dar niekas ten neijunge, todel brolio liga progresuoja ir galop pasiekia mane (na, biski veliau apie tai).
kaip ten bebutu, viesbutukas skirtas tam, kad turetume kur nakvoti ir papusryciauti, kol ieskome buto (na ir aisku, visokios kitos smulkmenos kaip telefonai ir civekai ir darbu paieskos). randame ir dienomis veikianti viesai prieinama bet mokama wifi, tad internetas kartais yra. uz ka beje atsiprasau forumjuko skaitytoju, nes sis postas jau turejo isvysti si pasauli.
zodziu, lakstome pagal skelbimus, apeiname keleta agenturu (savisvietai, paziuret kas ka po kiek siulo). vaizdelis nedziugina, kartais varo i nevilti. nedirbantys zmones neturi sansu issinuomoti buto, nes reikia moketi daug pinigu. ty. 6 savaiciu uztstatas uz buta (su baldais, be baldu 4 savaiciu uzstatas) + 1 menuo i prieki = visa tai yra pagal nutylejima. o nedirbantys turetu moketi uz 6 menesiu trukmes perioda i prieki (na, vienoje vietoje pasiule 3). kas yra debiliska pinigu suma. va. ten buvo nesmagu.
bet kazkokiu budu ketvirtadieni radom ko ieskojom. is anksto (treciadieni vakare paskambinau) susitare, nuo pat ryto lekiam pas seimininke. maloni pora. ji australe, jis anglas. cia but nenuodeme pasakyti kad atitiko kirvis kota. ne, ne jie ten vienas kita atitiko, o mes kaip nuomininkai atitikom ju norus, o jie musu. idealiai. ir berasydami sutarti dziaugemes kad anksti atlekem, nes norinciu paziureti buto netruko iliustruoju musu naujus namus:



nuotraukos darytos penktadieni, pacia pirma musu isikraustymo diena, tad dar nera to namu jausmo bet per savaitgali jau apsijaukem, kvepia namais.
zodziu, kaip tik penktadieni ir prasidejo mano grimzdimas i liga. nezinau kas per liga, bet tai tikrai nebuvo malonu vien del to kad skaudejo nugara. kazkokia angliska bacila … beje, gavau pylos is savo saules uz tai kad geriau vaistus be temperaturos tuo zlugdydamas savo imunine sistema, nezinodamas kokia mano temperatura ir ar isvis as jos turiu nes neturim termometro. bet as taisausi, ir termometras jau yra, o ir liga iki siandien jau ganetinai zenkliai pasitaise.
kas cia dar … spejome uzsiregistruoti bibliotekoje, apsitvarkyti persistumdyti namus. spejau issidazyti melynom spalvom (atskira istorija) ir .. a, jei prisiminsiu parasysiu.
dabar svarbiausia – tolimesne darbu paieska ir kaledu laukimas. sako, kaledos – stebuklu metas.
aciu uz demesi.
laisvasis radijas is “rokiskio”