Marjaus nuotykiai omgroflmao

Kartais jaučiuosi, lyg manyje gyventu du žmonės. Abu visiškai vienodi, tiek išvaizda, tiek charakterio bruožais, vienodais pomėgiais, vienodu skoniu ir įgūdžiais. Skirtumas tas, jog vienas gyvena “civilizuotą” dieninį gyvenimą, keliasi daugmaž kaip visi, eina miegot daugmaž kaip visi. Žodžiu, kasdien gatvėje matomos pilkos masės dalis. O štai kitas dažniausiai tūno giliai pasislėpęs. Išlenda pats retai, jį pažadina tam tikri, man pačiam neaiškūs įvykiai ar išgyvenamos emocijos. Taigi šiam “aš” prie širdies visa tai, kas neprieinama tai pilkai masei. Nesupraskit neteisingai, tai nėra kažkas panašaus į “kovos klubo” lyrinį herojų/us, aš vis dar tas pats žmogus, tik staiga man pradeda itin patikti tai, ko nematau kasdien – naktis. Ne aktyvi naktinio gyvenimo pusė, o ramus visko stebėjimas iš šalies, netrikdant ramybės.

Kaip įvyko ir šianakt. Iš veiksnių, galėjusių paskatinti tokį pasikeitimą, galėčiau išskirti nuovargį ir labai savitą panikos priepuolį, kuomet jauti kad tai ką tvirtai laikei rankose ima po biški tyžti ir slysti pro pirštus, o tu nieko negali padaryti, tik žiūri į tai baimės kupinom akim. Turbūt ir pykčio čia yra. O kur gi jį išlieti … Trūksta oro. Keletas minučių po pirmos, išeidamas tyliai uždarau duris.

Keistas kvapas ore, sakytum lyg ruduo dirbtinis būtų – kaip dirbtiniai pomidorai parduotuvėje. Ir garsas keistas, neįprastas. Nuolatinis triukšmas iš labai toli, girdisi retkarčiais pravažiuojantys naktiniai traukiniai. Šalta ir vejuota. Eidamas spardau storu sluoksniu ant šaligatvio prikritusius lapus. Gaila nežinau koks medis. Nors dabar galvoju kad atskirčiau, bet tuo momentu net nesugalvoju iš arčiau apžiūrėti lapų. Nežinau ir tiek, nežinomo medžio lapai. Pasuku vaikų žaidimų aikštelės link. Seniai sedėjau ant sūpynių. Aplink – nė gyvos dvasios. Tik vėjas ir žibančios elektros lemputės. Smagu suptis. Prisimenu, kad kieme turime savo sūpynes. Bet ten ne tokios, atmosfera ne ta. Ramybę sudrumščia pravažiuojantis traukinius aptarnaujantis autobusiukas. Kas miega, kas dirba, juk, kai pagalvoji, dar nėra taip vėlu. Kiek pasisupęs, pamatau kur kas patogesnes sūpynes – didelį bliūdą su skyle dugne vandeniui išbėgt. Atsigulu ant nugaros ir linguodamas kojomis dairausi į dangų. Dangus kaip ir tas pats, bet iš “pažįstamų” žvaigždynų matau tik kasiopėją. Gal net lietuviškai ne taip vadinasi? Koks skirtumas. Užtat nerandu nei didžiųjų, nei mažųjų grįžulo ratų. Galva užkimšta pro ausį lakstančiomis mintimis, iš kurių galiu laisvai išskirti vieną. Staiga dangų perskiria ryškų pėdsaką paliekantis meteoritas. Noras … Sako, kai krenta žvaigždė, reikia spėti sugalvoti norą, ir jis būtinai išsipildys. Įtikinu save, kad galvoje besisukanti mintis ir buvo mano noras, ir kad aš jį spėjau “sugalvoti”. Dangų perskrodžia antras meteoritas. Vėl įtikinu save, kad norą spėjau sugalvoti – išlaikyti tą pačią mintį. Keista. Iki geminidų dar toli, iki perseidų dar toliau, tai kokia proga du meteoritai per mažiau nei vieną minutę? Lyg bučiau laimėjęs miniatiūrinį aukso puodą. O žmonės dažnai nepastebi, ar neatkreipia dėmesio į meteoritus. O man patinka, visuomet pastebiu.

Krentančių žvaigždžių nebesimato, o lėktuvai į Heathrow neitin masina, tad patraukiu toliau. Gaila, kad išeidamas nepaėmiau nei piniginės nei oystercardo. Norėčiau pavažinėti naktiniu autobusu. Sedėčiau antrame aukšte, pačiame priekyje ir iš aukštai žiūrėčiau į naktinį miestą. Pažadu sau, kad kitą kartą pasireiškus antrajam mano aš, būtinai pasiimsiu piniginę.

Prie veterinarinės gydyklos nustembu viduryje gatvės išvydęs bėgančią lapę. Nieko sau, viduryje miesto. Susimastau kur, kaip ir kokiomis aplinkybėmis ji gyvena, kaip turėjo prisitaikyti prie į jos teritoriją įsiveržusių žmonių. Čia turbūt “Pasaulio be mūsų” įtaka…

Taip beslampinėdamas po apylinkę, klausausi kaip gyvena žmonės. Kas barasi, kas žiūri televizorių, kas žaidžia. Apžiūriu kur koks motoinventorius stovi (ne ta pikta lietuviška prasme, o kaip kokioje parodoje). Galva tuštėja. Atsidūręs prie namų, be triukšmo užeinu į vidų, kur mane pasitinka gilus brolio kvepavimas. Įsliūkinu pas save į kambarį. Šilta.

Nusprendžiu kasdieninio aš labui eiti miegoti. Ką gali žinoti, gal rytoj ryte kas nors paskambins ir pasiūlys dieninį darbą, o aš būsiu visas piktas ir neišsimiegojęs, ir netyčia pasiųsiu ką nors kur nors toliau. Nors, juk koks skirtumas ką žmonės pamanys. Bet meigot vistiek einu.

Prieš papostindamas, dar susimastau kokiu tikslu visa tai surašiau taip atskleisdamas pažeidžiamas savo vietas, tačiau juk tai ir yra mano forumiukas su visais jo pliusais ir minusais, pakylėjimais ir nusileidimais, su skaitytojų kritika ir pagyrimais, bet tai yra mano forumiukas. ką noriu, tą ir rašau. o jūs jau rinkates, skaityti ar ne, komentuoti ar ne.