80 km Lé Lukštai
Mano mielas nuotykių kampeli,
Šiandien rubrikoje “Kokie debilai čia galėjo važiuoti” papasakosiu kaip vakar darėm 80 km ilgio išvyką Latvijos pasienio link. Po darbo vos spėjau įšokti į batus, kaip prilekė pora senų japoniškų džipų. Pirmi įspūdžiai – “ouweeee!”. Palaukiam trečio, ir traukiam pagal GPS duomenis ten kur turėtų būti punktyru atžymėtas kelias … Turiu skaitytojus perspėti, jog nuo šio momento daug kartu kartosis daug kam negražus žodis šūdai, tačiau kito būdo keliui, kelio substancijai, situacijai ir purvui visur apibūdinti vienu žodžiu nėra. Taigi, šūdai su kaupu:
Daromi įsimintini kadrai, kolektyvas stumiasi per šūdus. Taktika – įsibegėjam, užsimerkiam ir žiūrim kur/kaip iššoksim.
Dabar kai pagalvoji, sedi ant enduriuko ir tiesiog pervažiuoji per tuos šūdus. Bet ne! Reikia važiuoti ten kur pravažiuoti neįmanoma (pasirodo, įmanoma). Naudojami įvairūs įrankiai, pradedant alumi, baigiant keltuvais-ištraukėjais. Buvau ten, kur iki šiol įsivaizdavau esant juodajai skylei. Komforto atžvilgiu džipas su kolektyvu iš toli at*isa enduriuką, visų pirma dėl to kad yra funkcija pasiimti į kelione nepatyrusius ir sportinio inventoriaus neturinčius jaunuosius gamtininkus: merginų, šašlykinę, daug alaus. Visų antra, važiuoti galima bet kokiomis sąlygomis, nėra oro sąlygojamo diskomforto. Visų (ką?) trečia, vairuotojas pavargsta – apsikeiti.
Praktiškai lygiai tas pats kaip mašinos privalumai prieš motociklą plentiniame kelyje.
O bet tačiau:
a. kolektyvas gali ateiti ir pesčiomis. arba galima pavežti ant softesnio inventoriaus. arba galima išvis kolektyvo neimtiti (dar patiks!) ir tiesiog atvažiuoti ten kur reikia.
b. oro sąlygos yra ameboms – tikri vyrai suka rankeną bet kokiu oru.
c. kai užsi*isi kikint, skleidi palapinę ir lauki jėgų antplūdžio.
d. 80 km atstuma ančiuku bučiau įveikęs bent 2,78 karto greičiau, pradedant pravažumu baigiant paprastų duobių bijojimo.
e. dvasia. susliejimas su gamta ančiuku yra visai kitoks. čia vėlgi yra lygiai tas pats kaip važiuoti plentu mašina ir motociklu. kaip sako vienas banalus posakis “4 wheels move the body, 2 wheels move the soul”
f. nebežinau kur čia šitie punktai eina, todėl kaip bebūtų, pasakoju toliau: ar minėjau, kad buvo žvejojama? 3 džipai kirtę upę po vieną karta pagavo 4 žuveles po 5 gramus. Įdomu, kiek reikėtų važinėti, norint prigaudyti bent kilograma?
Smagumėlis. Aišku, tas kratymasis turi savų minusų – pvz. krūvis nugarai. Ant ančiuko tai bent jau amortizuojiesi stovėdamas. Čia gi, sėdi įsikibęs į rankenas ir viskas kas yra aukščiau juosmens veikia stuburą. Temstant pargrįžęs jaučiau tokį nemalonų pojūtį nugaroje, musiet kenkia?
Dalyviams po +1, Gamtai +begalybė.
Ta linksma gaida ir pabaigsiu šiandienos rubrikėlę.
Ačiū kad esate.
Iždrazkykit bliadz gamtą, viską suniokokit ir paverskitia shoodais:)
Kam gamtą niokojat, prakeikti šūdabrydžiai!
ka jus miesto buozes suprantat apie gamta? palyja ir issilygina isdraskytos zemes! be to cia yra totalus susiliejimas, mes kaip ekologai, misko sanitarai! pasipiktine esam siuksliu – pamatysim tokius – i snuki duosim. nu.
anava vakar pergyvenau labai kad uzdaro lukstu savartyna, ir naturali mintis – kur kaimo zmones des siuksles? pirks konteinerius? lauks siukslaveziu? galva kada svietei, o mielas skaitytojau? aisku kad ves i miska! o ten tykosiu asej su beisbolo lazda ir vanosiu kaimo zmogui per kupra. ale gerai sugalvojau.
A rimtai savartyno nebebus? Kaži kur dabar maisto ir namų apyvokos daiGtų reiks eiti ieškoti..?
Reikes eit vogkt. Kito pasirinkimo rajono valdzia nepalieka.
vakar kaip tik per teleliuli maciau kaip visi jie gamta niokoja. kokis tai ten dzukijos kazkas buvo. vajezusmarija kaip baisu. ir visus 200 km taip. ir visa galybe tokiu niokotoju. ir su visokiais ratais. tai tu dabar pasakyk “kaip jaustis”?
Tipo, atlaikyk! Ne, nesiruosiu nieko ginti ar pulti. Isvermes raliai (aka enduro) del to kad isdarko zeme turi buti organizuojami privaciose teritorijose. Jeigu neklystu, dzukjos ralis taip ir buvo organizuojamas. Anava, vienas event’as rugpjucio menesi, katrame trykstu noru dalyvauti irgi toli grazu ne valstybinese teritorijose bus.
Kad ir kaip bebutu, labiausiai gamta isdrasko dzipai ir keturraciai. Na ir dar 50 hardu vienas po kito per ta pacia vieta vaziuojanciu. Ka cia norejau pasakyt, a. Zodziu visi sitie vaziuotojai turi skaitytis su morales normomis, ir nevazineti ten kur nepriklauso (piliakalniai, nac. parkai, draustiniai, rezervatai ir tt ir pan). Suprantu kad grazu. Bet gal palikim ir kitiems “grazu”? as anava zinau kad mano anciukas palieka pedsakus zemeje, tad nevazineju tuo paciu marsrutu kozna diena kad butu po to geda pries save – kaip isdraskytos zemes. Keturraciu nemegsu siaip, alergija kokia tais. O dzipai – pravaziuoja per kemsynus, nu i ka. Isdrasko, pripazistu. Buvau, maciau, draskiau. Dabar paliksiu ramybeje marsruta kol lietutis sulygins ir tada po menesio vel vaziuosiu. O ka daryt? Kaip jaustis?