Marjaus nuotykiai omgroflmao

Mano mielas dienorasti, 

Siandien i tave tiesiog nukopijuosiu juokala is o.h. autoriaus nezinau ir nepazystu,  o bet taciau su salyga kad pasakos yra gerai, reikia sia uzkonservuot, gal kada perskaitysiu anukams.

O jus jau turbut galvojot kad ka nors intymaus parasysiu ane? Spyga tarkuota!

Variantas I:

Gyveno kartą jaunas individas, vardu Raudonkepuraitė. Toji persona gyveno
drauge su motina didelio gūdaus miško pakrašty. Kartą motina kreipėsi į
jaunąjį individą prašydama nunešti senelei kraitelę šviežių vaisių ir
ekologiškai švaraus vandens – ir visai ne dėl to (ir tai svarbu), kad
nešioti pintinėles su maistu įprasta laikyti moterišku reikalu, o todėl, kad
tokio pobūdžio aktas yra labai humaniškas ir stiprina bendruomeninius
ryšius. Būtina pabrėžti, kad Raudonkepuraitės senelė nebuvo nei nukaršusi,
nei ligota, priešingai – ji buvo pačiame kūrybinių ir fizinių jėgų žydėjime
ir puikiai galėjo pati savimi pasirūpinti, kaip ir dera subrendusiai ir
visavertei žmogiškai būtybei…
Ir štai mūsų Raudonkepuraitė įžengė į tankų mišką. Daug kas mano, kad
miškas – tai pavojinga, grėsminga vieta ir geriausia tenai neiti, bet
Raudonkepuraitė nė kiek nesivaržė savo normaliai besivystančio seksualumo ir
nekreipė dėmesio į jokius froidiškus pliurpalus.
Beeidama pas senelę Raudonkepuraitė sutiko Vilką Pilką, šis pasidomėjo, ką
ji nešasi kraitelėje. „Sveikus ir maistingus produktus savo senelei, kuri,
beje, ir pati gali savimi pasirūpinti, kaip ir dera subrendusiai bei
visavertei žmogiškajai būtybei“, – atsakė Raudonkepuraitė.
Vilkas tarė:
– Žinai, vaikeli, mažai mergaitei pavojinga vienai vaikščioti po mišką.
– Jūsų seksiška pastaba labai užgauli, – atsakė jam Raudonkepuraitė, – bet
aš į tokius dalykus nekreipiu dėmesio, nes žinau, kad tradicinis parijo ir
atstumtojo statusas bei šios padėties sukeltas stresas suformavo specifinę
(bet turinčią nepaneigiamą teisę egzistuoti) jūsų pasaulėžiūrą. O dabar
atleiskite, man jau metas.
Ir Raudonkepuraitė nužingsniavo takeliu. Bet Vilkas Pilkas, kurį jo varginga
socialiai remtino asmens patirtis buvo išvadavusi iš vergiško pataikavimo
vakarietiško mąstymo stereotipams, žinojo trumpesnį kelią į senelės namus.
Jis įsiveržė į trobelę ir surijo senutę, žodžiu, pasielgė taip, kaip
paprastai tokiais atvejais elgiasi plėšrūs žinduoliai. Paskui nepaisydamas
tradicinės visuotinai jo atžvilgiu taikomos „vyriško elgesio“ sampratos
užsimaukšlino senelės kyką, apsivilko naktinius marškinius, atsigulė į lovą
ir ėmė laukti.
Raudonkepuraitė įėjo vidun ir tarė:
– Senele, atnešiau tau šiek tiek nekaloringo maisto be cholesterolio, nes
esi protinga ir rūpestinga matriarchė.
Vilkas atsiliepė plonytėlaičiu balseliu:
– Prieik arčiau, vaikeli, aš tave blogai matau.
– Ak, visai užmiršau, kad esi optiškai neordinarinė, kaip kokia kurmienė, –
pasakė Raudonkepuraitė. – Na bet ir didelės tavo akytės!
– Žinai, mieloji, per savo amželį jos daug ko yra mačiusios. Daug mačiusios
ir daug atleidusios.
– O nosytė, kokia didelė tavo nosytė! Norėjau pasakyti, santykinai didelė ir
neabejotinai savaip patraukli.
– Ji nemažai uosčiusi, mieloji. Daug uosčiusi ir daug atleidusi.
– O kokie milžiniški tavo dantys!
– Žinai ką, – neištvėrė Vilkas Pilkas, – aš pats sau patinku toks, koks esu.
Sulig tais žodžiais jis iššoko iš po antklodės, stvėrė Raudonkepuraitę ir
jau ruošėsi nedelsdamas suėsti. Raudonkepuraitė veriamai sukliko – tik jau
nemanykit, kad ją šokiravo transvestitiška Vilko Pilko apranga, ji tik
negalėjo susitaikyti su tokiu šiurkščiu kišimusi į jos asmeninį gyvenimą.
Klyksmą išgirdo pro šalį einantis individas, kuris vertėsi malkų paruošomis
(pats jis save vadino „malkakirtybos vadybininku“). Įbėgęs vidun,
malkakirtybos vadybininkas pabandė pakeisti įvykių eigą. Bet vos tik jis
užsimojo kirviu, Raudonkepuraitė ir Vilkas Pilkas labai pasipiktino.
– Ir ką gi jūs čia dabar darot? – paklausė Raudonkepuraitė.
Malkakirtybos vadybininkas tik sumirksėjo ir nesumojo, ką atsakyti.
– Jūs elgiatės kaip koks neandertalietis! – sušuko Raudonkepuraitė. – Galva
reikia galvoti, o ne kirviu. Šlykštus seksualinis maniakas! Gyvosios gamtos
priešas! Nejau manot, kad be vyrų įsikišimo moterys ir vilkai savo problemų
neišspręs?
Čia senelė, įkvėpta aistringos dukraitės kalbos, iššoko iš vilko nasrų,
atėmė iš malkakirtybos vadybininko kirvį ir nušniojo jam galvą. Kai šis
nemalonus reikalas buvo atliktas, Raudonkepuraitė, senelė ir Vilkas Pilkas
pasiekė konsensusą ir nubrėžė ateities gaires. Jie sukūrė alternatyvią
šeimą, pagrįstą bendru darbu ir savitarpio supratimu, o paskui gyveno sau
gūdžiame miške ilgai ir laimingai.

Variantas II:

Varijantas numero tue, buvo nejuokingas, todel cia tustuma.

Variantas III:
Eina Raudonkepuraitė per mišką ir priėjo Senelės namelį.
Beldžia į duris. Į prieangį išeina sotus ir storas Vilkas.
Raudonkepuraitė:
- Oj, čia gi Senelė gyveno!..
Vilkas (krapštydamas dantis su krapštuku):
- Na gyveno… Dabar čia ofisas…