Mano mielas dienorasti, 

Nors prasei i tave daugiau nerasyti, parasysiu:

Vakar kucydamas teleskopa uzmaciau sitoki vaizdiali:

Labai netiketai. Skirtumas tas, kad nepilnatis, ir padidinimas biski didesnis. Todel kai pries akis isdygo tas rukstantis daiktas pirma mintis atejusi i galva skambejo mazdaug taip: “(*&$%!! AKOPALKLIPSE JAU CIA! ATEIVIAI PUOLA! ” tikrai. labai nesitikejau nieko panasaus isvysti ir tik po nanosekundes atejo raminanti mintis kad tai visgi yra legtuvas. Kuom isitikiknau plikaja akimi uzmatydamas ritmingai zybciojancius gzenonus. 

Ta linksma gaida pratesiau pazinti su kosmoso platybemis (ar minejau kad si karta, skirtingai nuo paskutiniuju, ziurejau is balkono. is pradziu net is vidaus), apzvalges menulio kraterius pradejau ieskot kitokiu dangaus kunu (pvz. rojaus vartu, ceiling cat egzistencijos irodimu, veneros ir kitu ligu ir tt ir pan. ). 

Aptikau svytinti daigta, katras pro teleskopa atrode kaip isblukes taskas. Kadangi ryskumo is balkono isgauti nepavyko, konpiuterineja programoje nustaciau kad tai buvo Jupiteris. Jei tureciau labai ryskia fantazija, jis atrodytu mazdaug taip:

Vat. Pilnas euforijos ir teigiamu emociju prapliupau dziaugsmais i rageli brangiajai (zinau kad skaitai!), o si mane bukvaliai sudirbo, visa tai pavadindama kliedesiais. Dar pridure kad bendrauju su ateiviais. Kay ka ? Kaip jaustis dabar? ka? KA!?

Reziumuojant ateiviu nusileidimas, deja, neivyko. Kaip ir praeita karta

Kol kas tiek, o mano mielasai dienorasti. 

This entry was posted on Friday, November 7th, 2008 at 7:01 am and is filed under Uncategorized. You can follow any responses to this entry through the RSS 2.0 feed. You can leave a response, or trackback from your own site.