Marjaus nuotykiai omgroflmao

Labadiena skaitovai,

Kadangi skyrelio tema jau praverta, pabandykime isivaizduoti kaip idealiai praleisti velyku pirmadieni, ypac kai sis – nedarbo diena.
Diena gamtoje:

Grazu, sauleta silta, skleidziasi gelytes ir drugeliai, oras be smogo ir tersalu… Kazko truksta. Gal…

Prasau pastebeti, kad kumela vis dar ten kairej yra. Bet dabar kur kas geriau, ar ne? Bet dabar kazkaip… Eilines pakatuskes velyku pirmadieni… norisi dar kazko… Gal…

Taip! izvalgusis skaitytojas neklysta! Fone – Brands Hatch ~ BSB pirmosios sezono lenktynes! yay! Dar izvalgesniam skaitytojui pasiulysiu eiti ten kur saule nesviecia, nes niekam neidomu ar galima parkuotis ant tiltu ir viaduku ar ne, nes motoinventoriu ten nors traukiniais vezk.
Taigi, kadangi planas buvo diregtoriaus pagalba aplankyti viska, iskaitant pitstopus ir visa, ibo vienas perspektyviuju pacios pacios klases vairuotoju yra buves diregtoriaus darbuotojas, bilietai visur buvo nemokami. Aisku, kaip visad, planas neisdege, ir reiserio brolis uzgere ir musu niekas i pitstopus neileido, bet uztat yra visa kita…
trasa:

biski nesimato is uz vartu, bet nieko. BSB vyksta trumpeseneje, club versijoje. WSBK man rodos ilgesneje (a, cia, kito raidauto gandas).
Beslampinejant po aplinka buvo uzmatytas cafe-latte reiseriu svajoniu garazas:

pirminyko drele-skuteris:

didzhejaus kampelis

balsiu gyvenviete, tik dvasingai:

svajoniu posukis po tiesiosios:

i kulinarini kampeli, pietums (pagal pirminyko rekvesta):

juzefo svajoniu pleisteishnas

pirminyko vaikystes motociklas

o toliau seke neitiketino garso koncertas:

i pashlo gavno po trubam!

panoramines:


ups! pakilo dulkiu kamuoliai!

jei idemiai paziuresime, pamatysime kad… nebeturiu uz ka sirgt! diregtoriaus eks darbotojas tyrineja grunta

finishas!

reziumuojant pasakysiu, kad apupenai. tokio lygio lenktyniniame renginyje dar nebuvau. dvasinga, apupenai, daug zmoniu, viskas suorganizuota, daug remeju. matosi, sportas – aukstumose.
pats renginys ar tik ne 3 dienas, daug klasiu, daug vaziuotoju, ya kur akis paganyt. o bet taciau kadangi kaip zinia pries tai buvo velykos (kokiu dar neturejau), lankomasi buvo tik viena diena.

pabaigai, 5adieniui! ghyyy!

zodziu, pirma sypsena atsirado vos radus laisvesni kelio ruoza. uber. zveriskai, neitiketinai, apupenai begejasi belekuriuo begiu. jei dabar reiketu isrinkti mylimiausia begi, sakyciau… visi nuo 3io aukstyn. 1/2 ne taip patinka nes nevalingai kilnojasi kadangi pradejo lyti ir jau temo, suvokiau kad fotika paemiau veltui, ir kad prie matomos juros/vandenyno siandien nenukaksiu, tad prasukau pro namus atiduoti kuprines. o toliau seke minimalistinis 150 km ratelis po kameru kupinus angliskus greitkelius. kas keisciausia, sypsena nedingsta iki dabar, ir jei iki sio momento buvau tikrai nusprendes jemt ugnies audra, dabar nebezinau nieko. I4 rekiantis variklis taip maloniai glosto dusia, o dar ta neitiketina galia. valyt. ilgi, valinantys begiai… sestu begiu tarp inkilu truputi atsuki rankena (a, beje, lyjo, slidu, tamsu, nieko nesimate ir nebejauciau ranku), o prietaisu skydelis jau rodo 260 (issvajotu 300+ taip ir nepasiekiau nes nebuvo kurble ). akivaizdu kad, kaip bergas purve, taip sitas meilus gyvunelis puikiausiai jauciasi ramiai krusindamas tokiais greiciais. beje, nebuvau rankenos atsukes iki galo niekur per visus 150 km (na, trecdalis buvo mieste, bet vistiek) – vien kliutys priekyje ir myzciojimai del inkilu ir slidaus kelio, uz ka gedingai sau dedu minusa ir einu ant gedos stulpo. musiet sekanciam raidautui reikes nusisukt numereli ir smaugt pagal notomorrow koncepcija.

PS didzhej gerb. didzhejui: S2R ruko, o normalaus reviuso parasyti taip ir negaliu nes taip padoriai jis ir neparaidautintas, nes anas iskeliauja taip ir nepakeites siaubingai tiesiai nuvazinetu padangu. galiu pasakyt tik tiek, kad anas irgi valyt. bet kitaip. su dukaciams budingu daug ir bereikalingo triuksmo

sveiki mieli mano apleisto telekanalo skaitytojai,

pavasaris pavasariu, o siandien gveldensiu dar karsta is minciu ir emociju orkaites tema – Z.

kas tas Z galetu paklausti guvus skaitytojas. ar Z cia reiskia zalia kaip agurkas spalva? Taip! O dauguma zino, zalia – kawasiklu spalva. taip, mielas skaitytojau, siandien isgirsi kaip ameba teskena apie visa europa ismaisiusi (ir Lietuva, beje) zzr 1400 2006 gimimo.

diena prasidejo su popietiniais gaidziais, burnoje prisiminiau vakarykscio undergroundo (hehe, aciu miestieciai!) kvapa. gi, sakiau, jei oras geras – jemsiu kawasekla ir darysiu fotoraidautini reviusa prie atlanto. kur buves kur nebuves prasitryniau kukius ir jau buvau prie garazo. pagal plana, viena kawasekla reikejo uzvest nuo kito kawaseklo, lygiai tokio paties, tokios pat spalvos tik balto. bet kaip zinia, planai griuna, ir ilgai keikiausi kuomet pagaliau praskynes kelia iki akumo suzinojau kad turimi “krokodilai” biski truputeli sugede, ir vietoj malonaus ausiai duzgimo girdejau tik savo paties keiksmu aidus ir ta specifini birbima.

antras dublis buvo labiau pavykes, nes prisiminiau kad netoliese stovi didelis dyzelis, o ir laidus spejau paknibinet. visa sita operacija uzsitese ne pagal norus ilgai, nes kaip zinia akumuliatorius pas anuos slepiasi giliai, nepatogiai ir dar balazinokaip, uzsip*sau kariaut su laidais, o yvl’o (atrodo) intymus uzvedimo metodas ne ka gelbejo :/ taigi, susirinkau iranga, paemau pora papildomu aksesuaru ir jau sukau rankena. pries pradedamas nupasakoti emocijas, turiu pasakyti kad kaip motoinventorius pastarasai turetu klasifikuotis kaip-o sports toureris, o bet taciau kone 190 kumeliu po kapotu… atidus skaitytojas zinos, kad iki siol pikciausias testuotas kelio inventorius buvo pries gerus 2 metus maigytas r1, tad visa sita mano rasliava nudieniniam smaugejui gali atrodyti juokingai ir kasdieniskai – bet yra kaip yra.

zodziu, pirma sypsena atsirado vos radus laisvesni kelio ruoza. uber. zveriskai, neitiketinai, apupenai begejasi belekuriuo begiu. jei dabar reiketu isrinkti mylimiausia begi, sakyciau… visi nuo 3io aukstyn. 1/2 ne taip patinka nes nevalingai kilnojasi kadangi pradejo lyti ir jau temo, suvokiau kad fotika paemiau veltui, ir kad prie matomos juros/vandenyno siandien nenukaksiu, tad prasukau pro namus atiduoti kuprines. o toliau seke minimalistinis 150 km ratelis po kameru kupinus angliskus greitkelius. kas keisciausia, sypsena nedingsta iki dabar, ir jei iki sio momento buvau tikrai nusprendes jemt ugnies audra, dabar nebezinau nieko. I4 rekiantis variklis taip maloniai glosto dusia, o dar ta neitiketina galia. valyt. ilgi, valinantys begiai… sestu begiu tarp inkilu truputi atsuki rankena (a, beje, lyjo, slidu, tamsu, nieko nesimate ir nebejauciau ranku), o prietaisu skydelis jau rodo 260 (issvajotu 300+ taip ir nepasiekiau nes nebuvo kurble ). akivaizdu kad, kaip bergas purve, taip sitas meilus gyvunelis puikiausiai jauciasi ramiai krusindamas tokiais greiciais. beje, nebuvau rankenos atsukes iki galo niekur per visus 150 km (na, trecdalis buvo mieste, bet vistiek) – vien kliutys priekyje ir myzciojimai del inkilu ir slidaus kelio, uz ka gedingai sau dedu minusa ir einu ant gedos stulpo. musiet sekanciam raidautui reikes nusisukt numereli ir smaugt pagal notomorrow koncepcija.

kaip ten bebutu, iki siandien pliusus rinkes hjc salmas “optima linija – pirk pigiau” gauna riebu minusa uz debiliska triuksma, atsirandanti ties 200kmh. minusa gauna ir tekstilines kelnes, nes atsukus rankena jos smunka.

Binaras ne is siandien:

PS didzhej gerb. didzhejui: S2R ruko, o normalaus reviuso parasyti taip ir negaliu nes taip padoriai jis ir neparaidautintas, nes anas iskeliauja taip ir nepakeites siaubingai tiesiai nuvazinetu padangu. galiu pasakyt tik tiek, kad anas irgi valyt. bet kitaip. su dukaciams budingu daug ir bereikalingo triuksmo

taigis, tingiam skaitytojui reziumuoju:

pavadinimas – kawaseklas

darbinis turis – litras + 400\

svoris – kai stovi vietoje – stora karve. kai smaugi – ka?

spalva – violetine, ble

nusmaugta, km – 150

vidutinis greitis – erm.

valyt? – labai

stabdziai – yra

i posukius ateina – su daina

pinpalas prailgeja, cm – 4

zyles – ziuro

ar noreciau tokio – taip

minusai – norisi smagesnio ismetimo

aciu

visogero

696455 (čia neprieko, nekreipkit dėmesio)

Turiu pasakyti, jog per sausio mėnesį, kol mano forumjukas čiulpdamas nykštį miegojo kietu žiemos miegu, mano gyvenimas matė tiek betarpiškai šilto, tiek ir kaulus stingdančiai (heh, netyčinis žodžių žaismas su lengva ironija) šalto. Tam tikru laikotarpiu tarp egzistencinių apmastymų buvau pradėjęs abėjoti ir savo būvimo ūkanotose salose priežastimi. Rašau būtuoju laiku, lyg tie apmastymai būtų dingę. Ne, tiesiog šiandien, nekasdieniškai gražią, šaltoką dieną apie tai negalvoju.
Prieš išvažiuodamas, siunčiau broliui nuorodą “Motorcycle courier work. London city, mid-long distance work available. 500+ GBP/week.”. hm. Ambicijos leido galvoti, kad tokį darbą tikrai galėčiau lengvai dirbti. Patirties riedant yra, automobilių nebijau, susiorientuoju greitai, riedėt patinka natūraliai. Pasakų darbas, ar ne? Prisideda visokie linkai iš youtube, nieko ypatingo, skamba kaip pramoga bei pinigai už tai viename. Ir štai, vieną niūrų pirmadienį pagaliau nueinu iki įmonės, kuri mano CV bei motyvacinį laišką yra gavusi kokius 3 kartus (aišku, 0 reakcijos, bet neesmė). Nueinu, nes tikiu, kad nuėjus šansai įsidarbinti yra kur kas didesni nei nusiuntus CV (kas iš esmės yra visiška tiesa). Keista, iš karto į akis kiša darbo sutartį. Imk, še, Honda CBF600, va, tokios tokios nuomos sąlygos, toks užmokėstis, ateik kitą savaitę, atsinešk užstatą (!), ir pirmyn.
Kiek glumina tas sutarties kišimas (beje, ji yra konkrečiai į vienus vartus (turbūt aišku, kieno)). Vakariniame darbe užklausiu kas yra ten dirbęs. Dirbusių TEN daug. Dirbusių tokį darbą dar daugiau. Reziumuojant komentarus, išeitų kažkas panašaus į “pabandyk…”. Plačiau papasakoja kolega vengras. Uždirbti 500 į savaitę yra realu, jei bus tolimo darbo, bet teks dirbti min. 6 dienas į savaitę po min. 10 val. į dieną. Greitai primetu, 500/60+ yra kažkas apie 8,xxx GBP į valandą. ble. aaaa, dar kurą reikia savo įsipilt, aaa dar mokėsčiai reikia susimokėt… aaa…. abėjonės lieka abėjonėmis, atrėžiu, kad vis geriau nei namuose sedėt, pabandysiu, jei nepatiks – išeisiu. ok…
Vakarinis darbas po truputį atsibosta, pagaliau sulaukiu antradienio. Viską susirašom, prasukam trumpą testinį ratelį (nori įsitikint ar sugebu važiuot). Dar po poros valandų laukimo gaunu savo plieninį žirgą. Iš išvaizdos pusė velnio, 2 metų senumo, 50k mylių. Atrodo maždaug taip:

Sutikrinam visus egzistuojančius motoinventoriaus pažeidimus ir važiuoju namo. Šyspeną ant veido greitai pakeičia bbž kas. Atsukus jušką dūsta, HUD’as persikrauna vos padidinus apsukas, greičio rodyklė makaluojasi, dega ABS lemputė. Šūdai su pyragu, tokiu gaidžiu nevažinėsiu. Grįžtu, įrodau kad davė gaidį. Palaukiu dar valandėle, gaunu +1 metais senesnę, užtat tvarkingą karvutę. Po motogaidžių vakariniame darbe, ledas, valyt. Greičio inkilai (nuotraukos iš nugaros) tampa aktualūs kaip niekad (atsiprašau, mama, taip, aš paprastai viršiju greitį). Džiūgesys. Užsuku iki artimiausio motoserviso, paimu muff’us

, be kurių mano rankytės sako labadiena, einan*kaipšalta!
Iš anksto prisirinkęs patarimų apie ilgas ir nesibaigiančias darbo dienas, renkuosi ankstyvas darbo valandas (7.00-17.00), kad po penktos negaučiau kelių smagių užsakymų, kurių įvykdymui prireiktų poros papildomų valandėlių. Beje, toks valandų pasirinkimas leistų kartu dirbti ir vakarinį darba, kad ir sumažintu etatu…
Keliuosi sunkiai, miego trūksta. 7:15 kiek vėluodamas (čia ne bikinį apsivilkt…) prisiloginu (viskas vyksta per radiją/PDA) “Kilo four-three, kilo four-three, logging in, West three” -”Roger that, kilo four three, stand by west three”. nū ką, stand by, tai stand by. Važiuoju iki degalinės, paslampinėju. nuobodu. darbo neduoda niekas. lipu ant motoinventoriaus, šildausi, miegu (pasirodo, įmanoma), vėl šildausi. Po 2,5 val. laukimo gaunu užsakymą. aišku, niekas neaišku, naudoju brolio gps’ą (jį metu į kairį muff’ą, kad nereikėtų traukiot iš kišenės). pats važinėjimas po miestą nėra jokia naujiena, jaučiuosi patogiai filtruodamas eismą, daugiau nepatogumų kelia navigacija ten, kur neturiu jokio geografinio pažinimo. o kol mane gano po w/sw – gėlytės ir drugeliai. padarau porą ilgesnių maršrutų už M25 (Londoną supantis aplinkkelis). Pamatau gražių vaizdų. Glumina, kad nors ir tądien pradirbu visas 10 valandų, jaučiuosi lyg išnaudojamas. Šaltis, lietus, šūdai iš po mašinų, neatidūs vairuotojai, greičio kameros, milicija, laukimas susivelia į vieną nepasitenkinimo gumulą, kuris maišosi su išsvajotu darbu. Nieko, taip turi būti, priprasiu, praeis – murmu sau panosėje. Vakarop, sušalęs grįžtu namo, ir į antrą darbą. Robotukų armija…
II diena. K43, K43, logging in W3. -Roger that K43, stand by W3. šį kartą bandau skaityti su savimi paimtą knygą. neduoda, scuko. K43 -> W1. o, jėga, karalienę pamatysiu… iš proto veda Londono vienos krypties eismas ir remontas, kurie paprastą 10 minučių maršrutą paverčia košmaru. Visą dieną triūsu po apylinkes, likus pusvalandžiui iki darbo pabaigos gaunu užsakymą už M25. Reziumė – 13 valandų eisme, šalant viską (ypač kenčia turtas).
Grįžęs lendu į vonią, kviečiu brolį, paišom schemą. kažkas panašaus į SWOT analizę. Skirtumas tas, kad visas tekstas prie W/T raidžių. Vienintėlis pliusas – “turistas”. Skaičiuojam valandinį atlyginimą. Jie, bl*d, šaiposi?! 3-3,5 gbp/val. “minus” kuras, mokėsčiai, baudos. jėga. hobis, o ne darbas. skirtumas tas, kad malonumo jokio neduoda. rizika debiliška, pradedant aklais vairuotojais mieste (beje, už eismo įvykius -500 gbp, kuriuos atiduoda tik kai įrodo kad ne tavo kaltė (tas trunka čia mėnesiais)), baigiant neįtikėtinu diskomfortu prabuvus min. 10 aktyvių valandų spūstyse, kvepuojant šūdais. Kažkaip pikta ir apmaudu dėl žlugusios svajonės. Viskas sueina į trumpą išvadą “Nėra dėl ko taip rizikuoja”. Sekančią dieną išeinu.
Vakarinio darbo menedžerio komentaras į mano patirtį toks, kad motokurjerių darbas buvo vertinamas prieš 3-5 metus, kuomet tikrai buvo galima uždirbti, ir rizika bei diskomfortas buvo kur kas labiau vertinami. Aišku, prisideda ir netinkamas metas pradėti (žiema, kaip ne kaip). Dalį minusų (šaltį/drėgmę) galima panaikinti perkant labai specializuotus ir daug pinigų kainuojančius priedus, tačiau kažkuriuo savo akademinės patirties etapu sužinojau kas yra atsipirkimo periodas… be to, jeigu viskas sueitų tik į pinigus – dirbant kur kas paprastesnį ir mažiau rizikingą darba tiek pat valandų per savaitę galima uždirbti kur kas daugiau pinigų (ir jokių kurų, jokių baudų, jokių mokėsčių). kalbant apie nematerialias priežastis kodėl neverta – neketinu savo sveikatą mainyti į pinigus (net nebekalbu, kad jie juokingi), juolab kad ir tų pačių turtų man reikia…
Taigi, turbūt visi žinome kokie pojūčiai apima, kuomet žlunga didesnė ar mažesnė svajonė. Vakarinis darbas po tokios patirties atrodė itin mielas…
O šiandien sutariau, kad varysiu į MCN Motorcyce Show. Ne kaip lankytojas, tačiau planuoju ir aplink pasidairyti…
Toks tas gyvenimas.

Sveiki mieli teležurnalo gerbėjai,

Pagalvojau, kad visai reikėtų papasakoti kaip sekasi, o tai nekantraudami graužiates nagus. Antai šeštadienį pagaliau sulaukiau žinių iš vietinės milicijos. Pacituosiu: “This matter has been given careful consideration, but in view of the lack of independent evidence and in conjunctinon with bla bla bla, Police have decided to take no further action in this matter.”. Uber. Mano neigiamai nuostabai nebuvo ribu. Kaip ble, trijų liudytojų ir mašinos valstybinio numerio nepakanka? Čia ble, vos uodega iškišk per raudona ar važiuok autobusų linija – tuoj pareina linksmieji lapeliai. O raudono miniako taranuojančio dvirates tranporto priemones ir pasišalinančio iš eismo įvykio vietos surasti/nubausti negali. Pikta buvo. Ta proga šiandien paskambinau pasikalbėt. Pasirodo praktikantė pildydama raportą ligoninėje nesužymėjo kad yra lapukas su visais duomenimis, ir jie net nežinojo koks pabėgusios mašinos valst. nr. (nors 999 tą numerį sakiau). Viską sudiktavau iš naujo, sakė jei ką dabar susisieks. Vėl laukimas. Kažkokie atsipalaidavę ant švenčių.

Kalbant apie šventes… Kadangi darbą pratęsiau dar šeštadienį (prisiminiau kaip ratas pabėgo ant ledo), šiandien, kaip visuomet važiavau į darbą. Pastarųjų dienų oro sąlygos nedžiugino – šaltukas, ledas, krituliai bei prie viso to eismas, daug dėmesio atkreipiu į oro prognozes. Taip sakant, pasiruošiu. Taigi, šiandiena turėjo būti Light Rain. tikimybė ~80%. Nū, ok, ką padarysi. Lyja tai lyja, išeidamas apsidairau, tikrai lynoja. Tačiau jau ties pusiaukėle pradeda snigt, o kai pasiekiu darbovietės kiemą – sniego į valias, nors senį šaltį lipdyk. Smagiai papaišęs saulučių patraukiau vidun, kur ilgai su menedžeriu diskutavom apie eismo sąlygas ir saugumą. Finale priėjom išvadą, kad vairuotojų sveikata yra kur kas svarbiau nei pora įvykdytų užsakymų ir ofisas užsidarė. O tai betruktų arba imti slides arba dėtis tokį kostiumą:

Vat tai taip va. Gamtos kataklizmai – nekitaip.

Beje, kalbant apie pastaruosius. Manau dauguma senokai pastebėjote kad oro sąlygos skirtingais metų laikais vis labiau mus stebina. Sausros, audros, itin kraštutinės temperatūros… Aš sakyčiau, kad planeta mus baudžia už daugybę šūdų, kuriuos žmonija padarė/daro/padarys. O perskaičius porą teminių knygų, bei pagaliau pamačius jau senokai brangiosios forumiuke anonsuotą “Home project – 2009“… Tuomet prisiminus Zeitgeist Addendum,arba ką tik pamatytą Collapse… Šakės nū.

Sveiki mieli kinogurmanai,

Šiandien mano nuotykiu kinokampelio rubrikoje “Ateik, brolau, pažiūrėsim kokį filmą” apžvelgsime pagal Paulo Coelho knygą pastatytą kinojuostą “Veronica decides to die“.

Kaip jau matote iš posterio, kritikai išties liaupsina šį meno kūrinį. Prieš tai sakydamas apžvelgsime visiškai neturėjau omenyje apžvalgą, nes tokiu būdu nesitvardydamas prispoilinčiau. Ko nenoriu. Tad tiesiog, stipriai rekomenduoju. Verta.

8/10

Kad labai norėčiau čia:

Čia, bevartant gumtree.com diendarbio skelbimų sekciją netyčia užkrito skelbimukas su kažkokiu tais ten darbu NZ, tai ir prisiminiau… Bet tuo pačiu supykdė working holiday schemos… Pasirodo, yra Latvija, yra Estija, o, štai Lietuvos nėra Kaip jaustis?

PS kaip jau turbūt dauguma ištikimųjų forumjuko skaitytojų pastebėjo, dešinėje pusėje atsirado el. pašto laukelis. Suvedę savo paštus iš karto gausit laišką kai tik parašysiu kokį naują postą, taip kad jei norit sužinoti pirmi apie mano nuotykius – pirmyn! ir nereikės kasdien čia lankytis, skaityti komentarus ar maigyti ant kalėdų stebuklo! nors pastarąjį tikiuosi maigot?

Labasvakaras gerbiami rokerei, ledi ir džentlemenai.

Ištikimieji forumjuko skaitytojai jau tikriausiai suprato, kad šįvakar papasakosiu Jums apie tai, kokiomis spalvomis ir kaip šypsosi laimė, arba angliško gyvenimo ypatumai vol. 3.

Taigi, mūsų su broliu gyvenimas ėjosi į priekį, netgi, sakyčiau visai po truputį bet užtikrintai mes pagaliau darbavomes ir dėjom svarą prie svaro, kad mėnesio pabaigoje juos galėtume sudėti į krūva ir sumokėti už butą. O likutį, jei jo būtų, sudėti į OysterCardus (nors pastarosiomis dienomis įpratau iš darbo grįžinėti zuikiu), išleisti Fish&Chipsams arba pasikišti po pagalve. Brolis, kaip skelbia jo forumjukas, ir neprisimenu ar pasakojau, tad būkit kantrūs, nes papasakosiu dar kartą, susirado kažkokį sudžiūvusį darbą web developeriu pas neaiškius babajus iš al kaedos, ir fone dairydavosi į kitokius skelbimus, o aš toliau vakarias sukau baranką, ir po truputį virtau jau penkmetį Londone gyvenančiu lenku, pykstančiu ant suvalkiečių (ar kaip juos čia pavadinti), nepaliekančių arbatos (come on, 70 gbp cash užsakymas, 50 pyškių arbatos!!?? cotojek*rwamat…). Nors tokia mintis iškart grąžindavo į mano vėžes ir toliau su šypsena važinėjau po vakarinį pietvakarių Londoną, ignoruodamas tipsu buvima.
Ir štai, ties išvažiavimu iš Wandsworth žiedo, begrįžinėdamas į ofisą važiuoju sau laisva juosta, kuomet juosta kairiau manęs yra pilna mašinų ir matau iš balažino kur mano juostoje atsiradųsį raudona minikuperi, tuomet asfaltą iš arti ir tą tokį unikalų skausmą ar jausmą galvoje/burnoje. Tiesa, labai savotiška minčių seka… Jei pirmą kartą galvojau kažką panašaus į “na štai TAI ir vyksta, kaip reikės tai paaiškinti tėvams”, tai dabar mintyse atsitrenkus į asfaltą buvo “Oho… VĖL… ir kaip tai reikės paaiškinti saulei….”. Taip ir pagalvojau.
Taigi, staigiai atsikeliu nuo asfalto (beje, reikėjo kažkiek pastangų), aplink pristojusių mašinų, o štai raudono mini kuperio nematyt! scuko! Pažiūriu kur mano gaidiškasis motoinventorius, o jis, šelmis, ragais remiasi į asfaltą… Binariukas drebančiom rankom (skirtas draudimui, kaip patarė neatvažiavusi policija):

Na, Anglija nebūtų stukačių šalis (nesakau kad tai yra blogai, tiesiog, drūtam lietuviui tai bus kiek neįprasta ir nenaudinga…), tačiau kaip mat prisistatė dviratininkė, mojuodama popieriaus lapuku su raudono mini kupero valst. numeriais Kol visiems paaiškinu, kad greitosios nereikia, man viskas OK, prisimenu, jog reikia paskambinti į policiją. Jie net iki eismo įvykio vietos neprisistato… Nors pabėgelio numerius paeme. Ir dar perskambino po kelių minučių su instrukcija užpildyti formalų pareiškimą artimiausioje nuovadoje. Iš anksto žinodamas, kad reikės, surenku liudytojų ir galimų liudytojų kontaktus ir skambinu menedžeriui. Menedžeris jau žino, atvažiuoja. Matomai kolegą pro šalį jau pravažiavo… Sustoja dar vietas tamsiaodis, nufotkina, nustuma motogaidį į šalikėlę. Ačiū. Na o toliau atlekia busiukas, į kurį įmetamas motogaidys ir važiuojame į ofisą. Ten, beje, susigaudau kad nebeturiu lapuko su pabėgelio valst. numeriais bei liudytojų kontaktais. Panikuoju. Skauda. Visgi iškviečia greitąją. Ieškom visi lapuko, lapuko nėra.
Atvažiuoja labai sociali greitoji su dviem bendrauti nusiteikusiomis moteriškėmis. Apčiupinėja. Sako varysim į ligoninę. Nū… Ok… varom. Greitosios duris praveria menedžeris:-Radom lapuką! -KUR?! -Ten, žiede. Buvo užstrigęs prie vandens nubėgimo…
Greitoji. Važiuoja pagal navigaciją, kol važiuojam juokiames ir bendraujam. Smagu kažkaip. Pamenu, aną kartą irgi buvo panašiai, visa greitosios palata juokėsi. Žodžiu, palygint nelabai galiu ką, nes žmonės aplink, kad ir visi užsieniečiai, tačiau visi draugiški, visi su šypsenomis. Galbūt lengviau šypsotis, kai nereikia kiaurą parą galvoti kuo rytoj reikės maitinti vaikus… Kaip ten bebūtų, tradiciškai darausi rentgeną. Iš visų pusių. Kiek iš kantrybės veda laukimas. Bet čia pat pasirodo policija, pakalbam, paaiškinu. Užpildo raportą, nors ir sakau kad esu biški lėtas nuo nuskausminamųjų ar šoko, ar adrenalino. Ar viso to mišinio. Pastovėjus ima svaigti galva. Policija išeina, persius raportą paštu kur priklauso, tu tik lauk. Jo. Tą ir darau. 4 valandos laukimo, kurias kartais praskaidrina koks praktikantas, liepiantis pakilnoti rankas. mhm. pakilnoti. O man petį skauda taip, kad jabitute. Reziumuojant pasakysiu, kad diagnozavo dešinio peties rotator cuff tear – žodžiu plyšęs raumuo petyje. Nežinau kaip, gal apsaugojo čia nuo rimtesnių sužalojimų…? Duoda tvarstį rankai, nuskausminamųjų, siuntimą fizioterapijai ir paleidžia namo. O namo varau su taksu, nes davė pinigų darbas.
Taigi, po naktinės kančios, imu aiškintis kas ten kaip su ta fizioterapija. O čia visas kalnas biurokratų reikia pereit…. Pirmiausia, reikia reikia turėti siuntimą iš GP (general practitioner arba tautiškai – šeimos daktaras), nes kitaip negauni finansavimo , o tam rekia turėti GP. Kad turėti GP, reikia užsirašyti į artimiausią kliniką, kuri paskirs susitikimą su GP. Tas trunka savaitę. Vadinasi savaitę laukt vien tam kad pradėti fizioterapiją, kuri man reikalinga šiandien… Baisuma. Dar šiandien, 4 dienos po avarijos vis bandau paskubinti reikalus, ir labai tikiuosi kad su GP susitiksiu dar rytoj… Nes patys veda iš proto kartais, nors nuskausminamųjų negeriu….
Dar šiandien buvau darbe, aiškinausi viską. Beje, tokioje pozicijoje turiu ir turėčiau daryti claim’a, kad pabėgusiojo draudimas viską atlygintų… Bet, tam reikia kad policija įmestų kažkokio aiškumo, bent jau koks veidrodėliais nesinaudojantis, pavojingus manevrus kelyje atliekantis imbecilas vairavo tą mineką. Jau minėjau kad ten jis bandė rikiuotis, kai iki manęs liko gal metras? P*deras bl*d.
Taigi savaitgalis buvo praleistas voliojantis namuose nuo vieno šono ant kito, o kai internetas pasibaigė… skaitėm su broliu knygas, žiūrėjom jau matytus filmus, miegojom, valgėm tai ką brolis padarė, vėl skaitėm ir miegojom. Atrodė maždaug taip:

PS A, išblaškė čia mane visi, nebėra nuoseklumo. Kitą kartą užsidarysiu lauko sandėliuke ir iš ten postinsiu, kad išlaikyčiau mintį.
PPS prisminiau, kodėl taip pavadinau postą: a. nes galėjau nukentėti kur kas labiau. b. nes rado lapuką. c. nes … jaučiuosi lyg laimė man būtų nusišypsojusi

Mieli skaitytojai,

Prašau Jūsų kiekvieną kartą apsilankant mano gyvenimo nuotykių ir išgyvenimų internetiniame kampelyje spustelėti šią nuorodą:

Kiekvienas paspaudimas duoda 5 ct. kalėdinėms vaikų dovanėlėms (žaidimui, jei konkrečiau).

Palieku kopiją ir šone.

Ačiū

Kartais jaučiuosi, lyg manyje gyventu du žmonės. Abu visiškai vienodi, tiek išvaizda, tiek charakterio bruožais, vienodais pomėgiais, vienodu skoniu ir įgūdžiais. Skirtumas tas, jog vienas gyvena “civilizuotą” dieninį gyvenimą, keliasi daugmaž kaip visi, eina miegot daugmaž kaip visi. Žodžiu, kasdien gatvėje matomos pilkos masės dalis. O štai kitas dažniausiai tūno giliai pasislėpęs. Išlenda pats retai, jį pažadina tam tikri, man pačiam neaiškūs įvykiai ar išgyvenamos emocijos. Taigi šiam “aš” prie širdies visa tai, kas neprieinama tai pilkai masei. Nesupraskit neteisingai, tai nėra kažkas panašaus į “kovos klubo” lyrinį herojų/us, aš vis dar tas pats žmogus, tik staiga man pradeda itin patikti tai, ko nematau kasdien – naktis. Ne aktyvi naktinio gyvenimo pusė, o ramus visko stebėjimas iš šalies, netrikdant ramybės.

Kaip įvyko ir šianakt. Iš veiksnių, galėjusių paskatinti tokį pasikeitimą, galėčiau išskirti nuovargį ir labai savitą panikos priepuolį, kuomet jauti kad tai ką tvirtai laikei rankose ima po biški tyžti ir slysti pro pirštus, o tu nieko negali padaryti, tik žiūri į tai baimės kupinom akim. Turbūt ir pykčio čia yra. O kur gi jį išlieti … Trūksta oro. Keletas minučių po pirmos, išeidamas tyliai uždarau duris.

Keistas kvapas ore, sakytum lyg ruduo dirbtinis būtų – kaip dirbtiniai pomidorai parduotuvėje. Ir garsas keistas, neįprastas. Nuolatinis triukšmas iš labai toli, girdisi retkarčiais pravažiuojantys naktiniai traukiniai. Šalta ir vejuota. Eidamas spardau storu sluoksniu ant šaligatvio prikritusius lapus. Gaila nežinau koks medis. Nors dabar galvoju kad atskirčiau, bet tuo momentu net nesugalvoju iš arčiau apžiūrėti lapų. Nežinau ir tiek, nežinomo medžio lapai. Pasuku vaikų žaidimų aikštelės link. Seniai sedėjau ant sūpynių. Aplink – nė gyvos dvasios. Tik vėjas ir žibančios elektros lemputės. Smagu suptis. Prisimenu, kad kieme turime savo sūpynes. Bet ten ne tokios, atmosfera ne ta. Ramybę sudrumščia pravažiuojantis traukinius aptarnaujantis autobusiukas. Kas miega, kas dirba, juk, kai pagalvoji, dar nėra taip vėlu. Kiek pasisupęs, pamatau kur kas patogesnes sūpynes – didelį bliūdą su skyle dugne vandeniui išbėgt. Atsigulu ant nugaros ir linguodamas kojomis dairausi į dangų. Dangus kaip ir tas pats, bet iš “pažįstamų” žvaigždynų matau tik kasiopėją. Gal net lietuviškai ne taip vadinasi? Koks skirtumas. Užtat nerandu nei didžiųjų, nei mažųjų grįžulo ratų. Galva užkimšta pro ausį lakstančiomis mintimis, iš kurių galiu laisvai išskirti vieną. Staiga dangų perskiria ryškų pėdsaką paliekantis meteoritas. Noras … Sako, kai krenta žvaigždė, reikia spėti sugalvoti norą, ir jis būtinai išsipildys. Įtikinu save, kad galvoje besisukanti mintis ir buvo mano noras, ir kad aš jį spėjau “sugalvoti”. Dangų perskrodžia antras meteoritas. Vėl įtikinu save, kad norą spėjau sugalvoti – išlaikyti tą pačią mintį. Keista. Iki geminidų dar toli, iki perseidų dar toliau, tai kokia proga du meteoritai per mažiau nei vieną minutę? Lyg bučiau laimėjęs miniatiūrinį aukso puodą. O žmonės dažnai nepastebi, ar neatkreipia dėmesio į meteoritus. O man patinka, visuomet pastebiu.

Krentančių žvaigždžių nebesimato, o lėktuvai į Heathrow neitin masina, tad patraukiu toliau. Gaila, kad išeidamas nepaėmiau nei piniginės nei oystercardo. Norėčiau pavažinėti naktiniu autobusu. Sedėčiau antrame aukšte, pačiame priekyje ir iš aukštai žiūrėčiau į naktinį miestą. Pažadu sau, kad kitą kartą pasireiškus antrajam mano aš, būtinai pasiimsiu piniginę.

Prie veterinarinės gydyklos nustembu viduryje gatvės išvydęs bėgančią lapę. Nieko sau, viduryje miesto. Susimastau kur, kaip ir kokiomis aplinkybėmis ji gyvena, kaip turėjo prisitaikyti prie į jos teritoriją įsiveržusių žmonių. Čia turbūt “Pasaulio be mūsų” įtaka…

Taip beslampinėdamas po apylinkę, klausausi kaip gyvena žmonės. Kas barasi, kas žiūri televizorių, kas žaidžia. Apžiūriu kur koks motoinventorius stovi (ne ta pikta lietuviška prasme, o kaip kokioje parodoje). Galva tuštėja. Atsidūręs prie namų, be triukšmo užeinu į vidų, kur mane pasitinka gilus brolio kvepavimas. Įsliūkinu pas save į kambarį. Šilta.

Nusprendžiu kasdieninio aš labui eiti miegoti. Ką gali žinoti, gal rytoj ryte kas nors paskambins ir pasiūlys dieninį darbą, o aš būsiu visas piktas ir neišsimiegojęs, ir netyčia pasiųsiu ką nors kur nors toliau. Nors, juk koks skirtumas ką žmonės pamanys. Bet meigot vistiek einu.

Prieš papostindamas, dar susimastau kokiu tikslu visa tai surašiau taip atskleisdamas pažeidžiamas savo vietas, tačiau juk tai ir yra mano forumiukas su visais jo pliusais ir minusais, pakylėjimais ir nusileidimais, su skaitytojų kritika ir pagyrimais, bet tai yra mano forumiukas. ką noriu, tą ir rašau. o jūs jau rinkates, skaityti ar ne, komentuoti ar ne.

Keista.

02:53 GMT

o aš patogiai pasistatęs savo garsųjį pernešamą kompiuterį vis dar čia, ir ne tai kad nemiegu, bet visiškai nenoriu miegoti. O juk Lietuvoje jau beveik 5 ryto…

Ir iš kažkur atsirado keistas įprotis dėlioti skyrybos ženklus po tarpo.

Šiandien buvo mano pirma diena, kai kažką veikiau už pinigus čia. Turbūt dar anksti sakyti kad pilnavertiškai dirbu, dievaži taip tikrai nėra ( ), bet vis šis tas. Vakarinis darbas šiandien, vakarinis darbas rytoj. Gaila, kad jie tarpusavyje kiek kertasi, bet, manau tai tik į gerą. Galėsiu arba išsirinkti tą, kuris labiau patiks, arba pasilikti tame, iš kurio neatleis, arba susidėlioti visą savaitę vakarinio darbo, jei jau dieninio niekas nesiūlo. Nesiūlo, nes gal pasyviau ieškau, nors musiet taip tik guodžiu save…

Taigi, dar visos dvidešimt minučių iki sutarto laiko, o aš jau čia. Nei tai virtuvė, nei priemenė, nei garažas. Aplink slankioja lenkai apsirėdę pigiomis kinietiškomis aprangomis. Atrodo kaip kokie popieriniai drakonai. Yra ir portugalų. Matosi virtuvė. Kvepia. Laukiu.

Pagaliau pasirodo menedžeris, pasisvekinam. Lipu į antrą aukštą baigt pildyt popierių. Kadangi visą kitą turiu savo, išduoda ir man pigią “neperlyjamą” striukę. Atiduosiu iš būsimos algos. Po trumpo bet ganėtinai painaus bryfingo, pajudame motoinventoriaus link. Stoving šalia, motoinventoriumi tai pavadinti galima tik esant visiškai girtam. Arba būti pasiturinčia, nieko neišmanančia, į ketvirtą dešimtį neseniai įkopusia angle, kurios vyras uždirba šešiaženklę sumą, importuodamas mononatrio glutomatą į pabaltijo šalis. Bėgiai kaip ir yra, bet kaip vėliau į jie junginėjasi kaip nežinau kur, ty aukštesnis bėgis jungiasi spaudžiant svirtį žemyn … Gerai kad bent jau toj pusėj bėgių kojelė. Sankabos nėra, automatas kokis tais lenktyninis? Kikas. Kikas yra! po ančiuko apetitinio 550 ccm varikluko, šitas 125 ccm pūkelis yra gėlytės. Koją netyčia nuleidi, o jis jau uživedė. Prasuku ratelį. Nivalit. Kas karts nuo karto vyksta su bėgiais, galite atspėti. Nuvažiuojame su paskirtu partneriu pažiūrėti kaip ten kas su pristatymu. Viskas normaliai, paprasta. Elementaru. Prie važiavimo kaire puse labai greit priprantu. Na, tik ne tuščiame kelyje…

Grįžtame. Menedžeris duoda lapuką, sako į šitą nuvažiuok vienas. Gerai… Pasitikslinu kas kur kaip yra. Viskas kaip ir paprasta. Per pusvalandį turėčiau susisukt. Išgyvenimai prasideda, kai suvokiu kad jau tikrai per toli nuvažiavau. Paskambinu broliui. Išlieju pyktį, nes nežinau kur randuosi. Nesimato gatvės pavadinimo. Dedu ragelį, jokios pagalbos plec. Štai, eina kažkokia prašalaitė. Bijo. Bijo ir kita. Ir kitas. Musiet bent jau šalmą reiktų nusiimt. A, padeda. Moterelė paaiškina kad padauginau. Moja ranka kur reikia važiuoti. Važiuoju. Atsirandu balažino kur. Kas baisiausia, per užsisukimus pametu šalis. Vėl skambinu broliui. Šį kartą jau žinau gatvę, kur randuosi – parašyta ant namo. Brolis nesupranta. Rėkiu kur man reikia. Kažkaip dašunta. Vėl važiuoju, stresiukas. Kaip skrendu net nepastebiu. Aišku, vėl nuvažiuoju ne ten. Arba per anksti nusuku, arba ne ten, arba ne ten, arba ne ten. Taip kokius 5 kartus. Finalas – pagaliau prisiskambinu iki menedžerio. Grįžk. Nebereikia. Grįžk, jo, kad aš žinočiau kur randuosi. Vėl brolis, vėl pora kartų pasiklystu, bet šiaip ne taip parvažiuoju. Šypsosi. Atsiprašo, sako suvokiau kad gi tu žemėlapio neturi, nereikėjo tavęs dar paleist, neimk į širdį. OK, neimu. Bet imu. Sutariam kad ateisiu su žemėlapiuku, nes sekiojimas daug naudos neduoda, kadangi trafike jaučiuosi kaip namie (soriukas kažkam už nulenktą veidrodėlį, kadangi lietuviškai neskaitot turbūt (nors ką gali žinot), parašau angliškai – sorry, not my fault!). Taip ir baigiasi treiningas. Dar gaunu pavalgyt, ir važiuoju visas išvargęs namo.

Jau po dešimt. Būnu nuspėjamas, ir paskambinu savo saulei. Saulė laukia. Su gimimo diena, saule!

Grįžtu. Pavargau. Pakalbam su broliu apie bendras perspektyvas. Nuotaika kažkodėl pasitaiso. Gal todėl kad broliui kažkas šviečiasi, nors ir nestebūklai bet vis šis tas? O ir man ryt kitoj vietoj treningas. Bandysim per abi, kaip sakiau.

Dar štai, nuoširdų laišką parašiau į vieną vietą. Irgi su dviratėmis. Tik normaliomis. Kur bėgiai normalūs. Įdomu ar atrašys.

03:18 GMT

einu miegoti.

labanakt.